Laiškas Kalėdų Seneliui

Kartą prieš didžiąsias žiemos šventes mokytoja pasiūlė savo mokiniams parašyti rašinėlį apie tai, ko jie norėtų paprašyti Kalėdų Senelio. Grįžusi namo ji sėdo skaityti vaikų kūrinių. Vienas iš jų taip sukrėtė jos širdį, kad ašaros pradėjo tekėti upeliais.

Ji daugybę kartų skaitė vėl ir vėl tai, kas buvo stropiai parašyta vaikiška rankute. Laiške buvo prašoma stebuklo. Ne klaidų ieškojo mokytoja – dabar jos neturėjo jokios reikšmės.

Į kambarį įėjo mokytojos vyras.

-    Kas nutiko, mieloji, kodėl tu verki?
-    Štai, perskaityk, – ir ji ištiesė sąsiuvinį.

„Kalėdų Seneli, daug Tavęs neprašysiu. Išpildyk tik vieną mažytį mano norą. Nors trumpam paversk mane televizoriumi. Aš labai noriu, kad šeima vakarais susirinktų kartu ir paklausytų, kas įdomaus nutiko per dieną. Kad mama, kai jai bus liūdna, prieitų prie manęs. Kad manimi džiaugtųsi kaip tuo nauju televizoriumi, kuris mūsų bute užima beveik visą sieną. Aš pasislinkčiau, kad liktų vietos ir eglutei. Aš noriu nors trumpai pagyventi kaip bet kuris televizorius!“

-    Vargšas vaikas... Ir atsiranda gi tokių tėvų... – Sutriko vyras.

Žmona pakėlė ašarotas akis:
-    Mielasis, tai parašė MŪSŲ sūnus...