Istorija apie mokytoją ir mokinį

Mokslo metų pradžioje šeštos klasės auklėtoja atsistojo priešais savo mokinius. Ji perbėgo akimis per visų veidus ir pasakė, kad visus juos myli vienodai ir labai džiaugiasi juos matydama. Tai nebuvo tiesa – viename iš pirmųjų suolų sėdėjo berniukas, kurio ji baisiai nemėgo.

Jie susipažino praėjusiais metais. Jau tada ji pastebėjo, kad jis nežaidžia su bendraklasiais, vilki nešvarius rūbus ir iš tolo trenkia taip, tarsi niekada gyvenime nesiprausė. Mokytojos nuomonė apie šį mokinį vis blogėjo, kol galop ji ėmė taip jo neapkęsti, kad būtų mielai perbraukusi visus jo darbus raudonu tušinuku ir parašiusi už juos vienetą.

Kartą mokytojams teko analizuoti savo mokinių bylas ir charakteristikas nuo pat pirmųjų mokslo metų. Ši mokytoja atidėjo nemėgstamiausio mokinio bylą pačiai pabaigai. Kai pagaliau prisivertė ją atversti, buvo priblokšta to, ką pamatė.

Berniuko pirmos klasės mokytoja rašė: „Tai – nuostabus ir gabus berniukas. Nuo jo veido nedingsta šypsena. Namų darbus ruošia kruopščiai ir tvarkingai. Būti kartu su juo – vienas malonumas.“

Štai ką rašė antros klasės mokytoja: „Puikus mokinys, kurį labai mėgsta bendraamžiai, tačiau jo šeimoje yra rimtų problemų: mama serga nepagydoma liga, o gyvenimas namuose greičiausiai yra nuolatinė kova su mirtim.“

Trečios klasės mokytoja rašė: „Motinos mirtis jį labai paveikė. Jis stengiasi iš visų jėgų, tačiau tėvas juo visiškai nesidomi. Jei niekas nesikeis, toks gyvenimas labai greitai gali turėti itin negatyvių pasekmių.“

Ketvirtos klasės mokytoja: „Vaikas neatsakingas, nesidomi mokslais, beveik neturi draugų ir dažnai užmiega pamokų metu.“

Po to, ką perskaitė, mokytoja labai susigėdo. Dar blogiau ji pasijuto, kai per Naujuosius mokiniai sunešė jai dovanėles, įsuktas į blizgantį dovanų popierių ir aprištas kaspinėliais. Jos nemylimo mokinio dovana buvo suvyniota į šiurkštų rudą popierių. Kai kurie vaikai ėmė šaipytis, kai pamatė, kad viduje apyrankė, kuriai trūko poros akmenėlių, ir maždaug ketvirtadalis kvepalų buteliuko.

Mokytoja nutildė klasę. Ji pasakė: „O, kokia nuostabi apyrankė!“ Po to užpurškė šiek tiek kvepalų ant savo riešo.

Tą dieną berniukas užsilaikė po pamokų, priėjo prie mokytojos ir pasakė: „Dabar jūs kvepiate kaip mano mama.“ Kai jis nuėjo, mokytoja įsiraudojo. Tą dieną ji nustojo mokyti vaikus vien literatūros, rašymo ir matematikos. Ji ėmė mokyti juos gėrio, užuojautos ir supratimo.

Gana greitai po tokių pamokų prasidėjo ir kitos permainos. Mokytojos nemylimas mokinys vėl pradėjo gyventi – tikrąja to žodžio prasme. Mokslo metų pabaigoje jis tapo vienu iš pačių geriausių mokinių. Nors mokytoja vėl sakė, kad visus myli vienodai, šį kartą ji taip pat melavo: iš tiesų ji mylėjo ir vertino tik šį mokinį.

Po metų, kai mokytoja dirbo jau su kita klase, ji rado po durimis pakištą to berniuko raštelį: „Mokytoja, jūs esate pati geriausia iš visų, kokias man kada teko turėti.“ Praėjo dar penkeri metai, ir ji vėl gavo nuo savo buvusio mokinio laiškelį. Jis rašė, kad baigė koledžą labai gerais įvertinimais, o ji ir toliau lieka pačia geriausia mokytoja iš visų. Dar po ketverių metų atėjo laiškas, kuriame buvo rašoma, kad nors ir labai sunku, jos buvęs mokinys greitai baigs universitetą pačiais geriausiais balais, su prierašu, kad ji ir toliau – pati geriausia mokytoja, kokią jis turėjo savo gyvenime.

Po ketverių metų atėjo dar vienas laiškas. Šį kartą jos buvęs mokinys rašė, kad po universiteto baigimo panoro pagilinti savo žinias ir tęsti mokslus. Dabar prie jo pavardės buvo žodelis „daktaras“. Ir jis vėl nepamiršo pakartoti to, ką kartojo visada: „Mokytoja, jūs pati geriausia...“

Laikas bėgo... Viename iš savo laiškų jos mokinys papasakojo, kad sutiko nuostabią merginą ir ketina kurti šeimą, kad jo tėvas mirė prieš dvejus metus. Jis klausė, ar ji sutiktų jo vestuvėse užimti garbingą vietą, kurioje turėtų sėdėti jaunikio motina. Mokytoja sutiko.

Vestuvių dieną ji užsidėjo tą pačią apyrankę, kurią prieš daugelį metų gavo dovanų iš savo mokinio, ir nusipirko tų pačių kvepalų, kurie jam priminė mamą. Jie susitiko, apsikabino, ir jis pajuto tokį pažįstamą kvapą.

„Ačiū, kad tikėjote manimi, ačiū, kad leidote pasijusti reikalingam ir reikšmingam, kad išmokėte tikėti savo jėgomis ir skirti gėrį nuo blogio“, – padėkojo jis. O ji, su ašaromis akyse, atsakė: „Tu klysti... Tai tu mane viso to išmokei. Aš nežinojau, kaip mokyti, kol nesusipažinau su tavimi...“